Modern Stochastics: Theory and Applications*

Erotinė lietuvių tekstilės ornamento semantika: vietiniai ir tarpkultūriniai kontekstai / Vytautas Tumėnas – Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2024 – 332 p. ISBN 978-609-8314-44-1

Monografijoje gvildenami kosmogoniniai erotikos, lytiškumo ir binariškumo aspektai baltų mitinėje-poetinėje tradicijoje ir lietuvių ornamente ir jo simbolikoje. Nagrinėjama lietuvių, baltų ornamento (tradicinės tekstilės juostų ir diminių audinių) tradicija, jos perdava bei kūrybinga interpretacija moderniais laikais plėtojant tautinius simbolius bei stilių, dabartyje puoselėjant alternatyvią ekologišką pasaulėjautą bei numedžiagintą, eksperimentinį ar skaitmeninį meną bei estetinę socialinę komunikaciją. Tarpdalykiškai tyrinėjant XIX–XXI a. lietuvių etnines, populiariąsias ir profesionaliąsias realijas, vizualinės kultūros reiškinius, mitologinius ir archetipinius konceptus, greta etnologijos, antropologijos ir dailėtyros bei archeologijos pasitelkiamos semiotikos bei lyginamoji prieigos, platus tarpkultūrinis laiko ir geografijos kontekstas, apimantis ir gerokai nutolusius Europos ir Rytų civilizacijų reiškinius. Vietinių, regioninių, savųjų kultūros simbolių nagrinėjimas platesniame tarptautiniame istoriniame kontekste gali padėti plėtojant tarpkultūrinį dialogą pasauliui globalėjant, stiprinti valstybės atsparumą informaciniams karams bei skatinti visuomenės įtraukimą į paveldą ir jo sklaidą.

Vilniaus istorija, I tomas. XIII a.–1795 m./ Gintautas Sliesoriūnas, Mindaugas Klovas, Elmantas Meilus, Aivas Ragauskas, Jolita Sarcevičienė, Oksana Valionienė – Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2023 – 768 p. ISBN 978-609-8314-37-3

Pirmasis Vilniaus istorijos tomas aprėpia laikotarpį nuo XIII a. iki 1795 m., kai gyvavo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Dėstymas suskirstytas į tris dalis. Pirmoje dalyje aptariama Vilniaus istorija iki 1387 m., kai miestui buvo suteikta savivaldos privilegija, įvyko esminis civilizacinis lūžis Lietuvos istorijoje – Lietuvos krikštas. Čia aprašomi XIII a. pabaigoje prasidėję urbanizaciniai procesai, miesto kūrimosi pradžia, Vilniaus virtimas Lietuvos valstybės sostine. Antra dalis apima 1387–1655 m. – pakilimo, miesto augimo laikotarpį. Tuo metu savo baigtas formas įgijo miesto savivalda, Vilnius virto katalikybės centru Lietuvoje ir kartu buvo daugiatautis ir daugiakultūris miestas, kuriame, nepaisant kildavusių konfliktų ir įtampų, sugyveno skirtingų religijų ir tautybių atstovai. Vilnius virto universitetiniu miestu. Nuo XV a. pradžios Lietuvos sostinės neniokojo karai, sparčiai vystėsi prekyba ir amatai, miesto dalis, apjuosta gynybinės sienos, tapo mūrinė. Trečioje tomo dalyje nagrinėjamas Vilniaus istorijos 1655–1795 m. tarpsnis. Karas, – kai 1655 m. Lietuvos sostinę pirmą kartą istorijoje okupavo svetimšaliai, – Maskvos valstybės kariuomenė žymi antrą miesto istorijos lūžį, po kurio kone šimtmetį truko nuosmukis ir stagnacija, o trapius atsigavimo procesus nesyk nutraukė karai ir stichinės nelaimės. Atsigavimas išryškėjo XVIII a. paskutiniame trečdalyje. Šiuo istorijos tarpsniu Lietuvos sostinė galutinai prarado savo, kaip vienos iš svarbių Lenkijos ir Lietuvos valdovų rezidavimo vietų, reikšmę. Senosios Lietuvos valstybės sostinės istorijoje glaudžiai susipynė įvykiai ir procesai, reikšmingi šalies istorijai, paties miesto ir vilniečių istorijai. Knygoje rašoma, kaip keitėsi Vilniaus, Lietuvos valdovų rezidencinio miesto, reikšmė, kaip valstybės valdžios institucijų veikla padėjo išsaugoti Vilniaus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės, reikšmę XVI–XVIII a., kaip Vilniaus raidą paveikė karai. Daug dėmesio skiriama švietimo ir kultūros raidai. Be to, atskleidžiama Vilniaus demografinė raida, jo daugiatautiškumas ir daugiakonfesiškumas. Tačiau daugiausiai dėmesio kreipiama paties miesto, miesto savivaldos ir miestiečių bendruomenės praeičiai, urbanistinei miesto raidai atskleisti.

Lietuvos archeologija T. 49. Lietuvos istorijos institutas. – Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2023. – 176  p. ISSN 0207-8694

Šiame Lietuvos archeologijos tome skaitytojai supažindinami su bronzos amžiaus Vilniaus miesto archeologijos ir Rytų Baltijos regiono piliakalnių tyrimais.

Straipsniai apie bronzos amžių įpina Lietuvą į europinį kontekstą: pateikiama duomenų apie šio laikotarpio bendruomenių ryšius ir bandoma suvokti, kodėl archeologinių objektų randama už tūkstančių kilometrų nutolusiuose regionuose. Skaitytojai taip pat sužinos apie šiandien ežeruose ir upėse gausiai randamų gėlavandenių midijų naudojimą ir vartojimą prieš tūkstančius metų.

Vilniaus archeologija praturtėjo, visiškai kitaip analizuojant ir interpretuojant XIV–XV a. puodžiaus dirbtuvėje Subačiaus gatvėje rastą keramiką. IT metodai buitinės keramikos tyrimuose atskleidė jų potencialą kuo tikslesniam formų atkūrimui, paskirties nustatymui, technologijai ir datavimui.

Skaitytojai supažindinami ir su vadinamojo Vokiečių miesto teritorijos – katalikiškosios miesto dalies, pradėjusios formuotis prieš 1387 m. krikštą – tyrimais. Straipsnyje keliamas klausimas, koks buvo ankstyviausio žmonių kūrimosi šioje dalyje pobūdis, kokia veikla jie užsiėmė, ir ką nutyli rašytiniai šaltiniai, ypač XIV a. pabaigoje – XV a. pirmoje pusėje.

Leidinyje rašoma apie naujausius piliakalnių, išsidėsčiusių palei Dauguvą, tyrimus, atveriančius įdomių perspektyvų ateičiai.

Pirmą kartą leidinio istorijoje publikuojami iš lotynų kalbos išversti Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus (g. 1595) traktato „Pagonių dievai“ (Dii gentium) I–IV skyriai ir pateikiama archeologinė šio vertimo kontekstualizacija. Tai puikus tarpkryptinio bendradarbiavimo humanitarikos srityje pavyzdys, įrodantis, kiek vėlyvieji rašytiniai šaltiniai gali padėti suprasti ir interpretuoti archeologinę medžiagą.

Diskusiniame tekste samprotaujama apie pastarajame dešimtmetyje archeologijos moksle įsisiūbavusią DNR tyrimų bangą. Aptariamas DNR naudojimas biologinei lyčiai nustatyti ir siūloma susimąstyti apie nebinarinės lyties tapatybę, taip pat neheteronormatyvų seksualumą praeities bendruomenėse.

Leidinys baigiamas pamąstymu apie subjektyvų dailės tyrinėtojų ir menininkų santykį su archeologijos mokslu. Klausiama, kaip archeologija yra suvokiama ar įsivaizduojama čia ir dabar mūsų pačių, stebinčių, sekančių, vertinančių archeologijos disciplinos raidą ir jos veiklos bei tyrimų rezultatų recepciją.